Auklėjimo samprata
G. Navaičio (1999) teigimu šeimos apibrėžimų mokslinėje literatūroje tikrai daug ir kaip ji suvokiama priklauso nuo autorių teorinės krypties. Anot A. Dumčienės (2004), šeima — tai ypatingas biologinis, socialinis, psichologinis darinys, o jos nariai yra susiję tarpusavio pareiga, atsakomybe, meile, kraujo giminyste ir bendru gyvenimu. Jei šeimoje formuojama palanki emocinė aplinka, tai asmuo priima jam reikalingą ir naudingą informaciją iš kitų šeimos narių. Tai institucija, kurioje auklėjami vaikai, formuojamas jų charakteris.
Z. Bajoriūno (1997) nuomone, auklėjimą šeimoje reikėtų suprasti, kaip asmenybės ugdymą, jos prigimties plėtojimą, dorinimą. Tėvams svarbu skatinti vaikų savarankiškumą, autonomiją, laisvą apsisprendimą, asmeninę atsakomybę. Auklėjimas – tai žmogaus socializacijos procesas, kurio metu žmogų veikia kryptinga, tikslinga ugdytojų ir chaotiška fizinės bei socialinės aplinkos įtaka. Dėl šio proceso susiformuoja asmenybės savybės, veiklos bei elgesio motyvacija ir įgyjama kompetencija (Dumčienė, 2004). Kalbėdami apie auklėjimą autoriai išskiria auklėjimo stilius, kurie atspindi skirtingus tėvų auklėjimo ypatumus.
Auklėjimo stiliai
Jakavičienės (2009) atliktame tyrime apie paauglių emocinių ir elgesio problemų ryšį su tėvų auklėjimu, teigiama, kad netinkami auklėjimo ypatumai, blogas auklėjimo stilius turi ryšį su paauglio emocinėmis problemomis, tarp kurių išryškėja paauglio nerimastingumas. Žinant įvairių auklėjimo stilių ypatybes, svarbu panagrinėti, kokie auklėjimo stilių ypatumai turi įtakos paauglio patiriamam nerimui ir su juo susijusiems veiksniams.
Kaip tėvai elgiasi su vaiku, kokį formuoja tarpusavio santykį, priklauso nuo tėvų naudojamo auklėjimo stiliaus. Auklėjimo stilius gali būti stipriai išreikštas, gali dominuoti keli auklėjimo stiliai. Įvairūs autoriai nurodo skirtingus auklėjimo stilius, bet visi vienodai siekia išsiaiškinti jų įtaką asmenybės vystymuisi daugeliu aspektų. Analizuojami autokratinis, autoritetinis, liberalus auklėjimo stiliai. Taip pat nagrinėjami auklėjimo ypatumai, pasižymintys atstūmimu, perdėta globa ir emocine šiluma. Išskiriami panašūs auklėjimo stiliai, kaip pozityvus, direktyvus, priešiškas, autonominis ir nenuoseklus. Toliau plačiau panagrinėtas kiekvienas iš jų.
Dažniausiai literatūroje cituojami ir nagrinėjami D. Baumrind (1991) išskirti auklėjimo stiliai: autokratinis, autoritetinis, liberalusis.
· Autokratinis - už blogą elgesį vaikai griežtai baudžiami, tėvų žodis vaikams neginčytinas. Tėvai bijo parodyti vaikams švelnumą.
· Autoritetinis stilius – tai normalus ir protingas tėvų elgesys su vaiku, skatinantis paauglio atsakomybės jausmą, savarankiškumą, teigiamą savęs vertinimą, savikontrolę. Tėvai nustato tam tikras elgesio taisykles ir normas, jie linkę išklausyti ir atsižvelgti į vaiko prašymus.
· Liberalusis stilius – vaikai auklėjami laisvai, būdingi viską leidžiantys santykiai, ignoruojamos normos ir taisyklės. Šeimoje vyrauja anarchija (cit. pagal Jakavičienė, 2009).
M. Eisemann (1988) išskirtais tėvų auklėjimo stiliais: atstumiantis, perdėta globa, emocinė šiluma.
· Atstumiantis - pasireiškia fizinių bausmių taikymu, vaiko kaip individualybės atstūmimu, priešiškumu, pagarbos stoka, peikimu, vaikų kritikavimu kitų žmonių akivaizdoje. Iš šio stiliaus apibūdinimo matyti, kad jis labai panašus į D. Baumrind (1991) išskirtą autokratinį auklėjimo būdą. Abu remiasi bausmėmis, nepagarba vaikui ir teigiamų emocijų stoka.
· Perdėta globa - pasireiškia perdėtu tėvų rūpinimusi, griežta kontrole, aukštais laimėjimų standartais, primestomis griežtomis taisyklėmis ir reikalavimu paklusti.
· Emocinė šiluma – tai šiluma ir dėmesys, neįkyri pagalba, pagarba vaiko požiūriui ir intelekto stimuliavimas. Šis auklėjimo būdas labai artimas autoritetiniam auklėjimo stiliui, kuomet demonstruojama pagarba vaikui, skatinamas jo savarankiškumas, teigiamas savęs vertinimas, nevengiama abipusiu pasitikėjimu paremto tarpusavio ryšio.
L. J. Vaserman, I. A. Gorkovaja, E. E. Romicina (1995) aprašyti penkiais auklėjimo stiliai:
· Pozityvus auklėjimas remiasi visapusiška pagarba paaugliui ir emocine šiluma. Dėl šios priežasties šis stilius tampa panašus į kitų autorių išskirtus autoritetinį ir emocine šiluma pasižymintį auklėjimą.
· Direktyvų stilius paremtas griežtomis taisyklėmis ir kontrole, tai iš dalies primena autokratinį auklėjimo būdą, kai tėvų nuomonė tampa neginčytina.
· M. Eisemann (1998) atstumiantis auklėjimo stilius panašiai apibūdinamas, kaip ir priešiškas. Abu auklėjimo būdai remiasi demonstruojamu nepasitenkinimu savo vaiko atžvilgiu, perdėta kritika.
· Autonominiam auklėjimo stiliui būdingas visiškos laisvės suteikimas, ribų ir taisyklių stoka. Taip pat ir D. Baumrind (1991) aprašytas liberalus auklėjimo būdas išreiškiamas, kaip visiškos laisvės suteikimas.
· Nenuoseklus auklėjimo stilius pasižymi savo išskirtinumu. Jam būdingas aiškių taisyklių ir ribų nebuvimas, vienu metu galioja vienos elgesio normos, o kitu toleruojamos visiškai priešingos.
Skirtingi auklėjimo stiliai apibūdina tėvų elgesį su vaiku, formuojamą tarpusavio emocinį santykį, tai atspindi aplinką, kurioje vyksta individuali raida. Autorių išskirti auklėjimo stiliai turi nemažai tarpusavio panašumų, kas tik patvirtina tokių elgesio modelių su vaikais egzistavimą. A. Jakavičienės (2009) atliktame tyrime apie paauglių emocinių ir elgesio problemų ryšį su tėvų auklėjimu, teigiama, kad netinkami auklėjimo ypatumai, blogas auklėjimo stilius turi ryšį su paauglio emocinėmis problemomis, tarp kurių išryškėja paauglio nerimastingumas. Aleknienė (2010) nurodo, kad dažnai psichologinių sunkumų kyla paaugliams bendraujant su tėvais, nes paaugliai siekia laisvės, savarankiškumo, o tėvų nelankstus auklėjimo stilius kaip tik skatina paauglius maištauti, priešintis. Pažymima, kad atstumiantis, autoritarinis auklėjimo stiliai ir perdėta globa turi įtakos paauglio patiriamam nerimui, priešingai, autoritetingas auklėjimo stilius ir pasižymintis emocine šiluma turi neigiamą ryšį su paauglių jaučiamu nerimu.
Literatūra:
1. Aleknienė R., (2010). Vyresnių paauglių ateities planų ir nerimastingumo sąsajos. Magistro tezės, Šiaulių universitetas, Šiauliai.
2. Jakavičienė A. (2009), Paauglio emocinių ir elgesio sunkumų ryšys su tėvų auklėjimo stiliumi. Magistro tezės, Vytauto didžiojo universitetas, Kaunas.
3. Dumčienė A. (2004). Auklėjimo pagrindai. Kaunas: Lietuvos kūno kultūros akademija.
4. Eisemann M. Perris C., Arrindel W. A., (1988). Parenting and Psychopathology. Chichester: Wiley.
5. Navaitis G. (2007). Psichologinė parama paaugliams ir jų tėvams. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas.
Parengė psichologė asistentė Milda Viksvaitė
Atnaujinta: 2016-05-31
