Sensoriškai jautrūs vaikai mokykloje. Ką žinome apie juos?

Statistika rodo, kad net iki 20% vaikų pasižymi itin jautria nervų sistema. Tai pasireiškia per jautresnes nei kitiems bendraamžiams įprasta pojūčių sistemas:

• klausą;
• regą;
• lytėjimą;
• skonį;
• kvapą;
• vestibuliarinę (pusiausvyros);
• propriocepcinę (kūno judėjimo);
• interocepcinę (kūno suvokimo).

Paprastai kiekvienoje klasėje būna keli vaikai, kurie jautriau reaguoja į triukšmą, šviesą, prisilietimus, emocinę įtampą ar pokyčius, yra „išrankūs“ maistui, jautrūs kvapams. Tai sensoriškai jautrūs vaikai. Ką mes žinome apie juos?

Sensoriškai jautrių vaikų mokyklose tikrai nemažai. Manoma, kad stipresnį sensorinį jautrumą turi maždaug 15–20 % vaikų. Tai reiškia, kad beveik kiekvienoje klasėje gali būti keli vaikai, kurie jautriau reaguoja į triukšmą, šviesą, prisilietimus, emocinę įtampą ar pokyčius.

Sensoriškai jautrūs vaikai – tai vaikai, kurių nervų sistema stipriau reaguoja į aplinkos dirgiklius: garsus, šviesą, kvapus, prisilietimus, judesį, skonį ar net žmonių emocijas. Ir tai nėra nei „išlepimas“, nei „užgaidos“, nei „netinkamas auklėjimas“. Tiesiog jų smegenys informaciją priima intensyviau ir sunkiau ją „perfiltruoja“. Kas gali būti būdinga sensoriškai jautriems vaikams?

Jautrumas garsams. Vaiką gali varginti: garsus kalbėjimas, triukšminga klasė, dulkių siurblys, fejerverkai, rankų džiovintuvai, žmonių balsai, garsi muzika, garsus televizorius ir kt.

Jie užsidengia ausis esant triukšmui, garsiai muzikai per muzikos pamokas, prašo pritildyti televizorių, atsisako eiti į kirpyklą, kur garsiai ūžia plaukų džiovintuvai, vengia koncertų ir kitų renginių ir pan.

 Jautrumas prisilietimams. Vaikui gali nepatikti drabužių etiketės, siūlės kojinėse, aptempti ar „kandantys“ rūbai, plaukų šukavimas, kirpimas, netikėtas prisilietimas.

 Jautrumas maistui. Vaikas dažnai: valgo tik tam tikros tekstūros maistą, vengia naujų skonių, nevalgo kepsnio, jei ant jo papuolė padažo ar kepsnys prisilietė prie salotų, ir pan.   

  Jautrumas šviesai ir aplinkai. Vaiką gali varginti: ryški šviesa, mirgančios lempos, daug spalvų ar daiktų, daug atmintinių, plakatų, paveikslėlių  ant klasės sienų, chaotiška aplinka.

Tačiau gali būti atvirkščiai – vaikai siekia tokių stimulų: uosto aštriai kvepiančius daiktus, gerai jaučiasi triukšmingoje vietoje,  siekia gauti daugiau prisilietimų,  čiupinėja įvairių tekstūrų, skirtingo kietumo daiktus, valgo aštraus skonio patiekalus.

Kaip itin jautrūs vaikai elgiasi mokykloje? 

 Kai aplinkos dirgiklių yra per daug, vaikas gali supykti, verkti, mėtyti daiktus, imti spardyti  ar mušti kitus vaikus, užsisklęsti, atsisakyti atlikti užduotis, bendrauti, pabėgti iš klasės (nors bėga nuo situacijos), atrodyti „nepaklusnus“. Tai nėra vaiko tyčinis elgesys – tai nervų sistemos perkrova.

 Ką svarbu suprasti mokytojams ir kitiems suaugusiesiems?

 Sensoriškai jautriam vaikui labai padeda: aiški dienotvarkė (vizualiai matoma), rami aplinka, išankstinis pasiruošimas pokyčiams, galimybė pailsėti nuo triukšmo, supratingas bendravimas, emocijų priėmimas, o ne barimas ar gėdinimas. Tokiems vaikams ypač svarbu jaustis saugiai.

Sensorinis jautrumas gali būti tiesiog vaiko temperamento dalis. Tačiau kartais stiprūs sensoriniai sunkumai gali būti susiję su kalbos ar raidos ypatumais,  autizmo spektro sutrikimu, ADHD, nerimu.

Jautrumas gali būti labai skirtingo stiprumo: vieni vaikai tiesiog greičiau pavargsta triukšmingoje aplinkoje, kitiems jautrumas tampa rimtu iššūkiu mokantis, bendraujant ar reguliuojant emocijas. Jei jautrumas labai trukdo kasdieniam gyvenimui, verta pasikonsultuoti su specialistais: ergoterapeutu, logopedu, vaikų psichologu, raidos specialistu. Svarbiausia – ne bandyti „užgrūdinti“ vaiką, o padėti jo nervų sistemai jaustis saugiai pritaikant aplinką ir palaipsniui mokytis susidoroti su dirgikliais.

Mokykloje sensorinis jautrumas ypač išryškėja. Kadangi mokykloje daug garsų, triukšmo, žmonių, judėjimo, nenuspėjamų situacijų, emocinės įtampos, susikaupimo reikalaujančių veiklų. Todėl sensoriškai jautrus vaikas klasėje gali greičiau pavargsta, sunkiau susikaupia, būna dirglesnis dienos pabaigoje, ima vengti triukšmingų veiklų, jautriai reaguoti į pastabas, kartais atrodo „užsidaręs“, „užsispyręs“ arba, priešingai, labai aktyvus.

Deja, tokie vaikai ne visada pastebimi. Ramūs, tylūs, geri mokiniai dažnai nepastebimi, nors viduje jie gali nuolat jausti didelę įtampą. Pastebimi tie vaikai, kurie savo perkrovą išreiškia elgesiu – pykčiu, atsisakymu dirbti, konfliktavimu ar emocijų protrūkiais.

Kaip galime pritaikyti klasės aplinką?

Mažinti triukšmą. Galėtų padėti tylesnis mokytojo kalbėjimo tonas, aiški taisyklė kalbėti po vieną, triukšmą slopinančios ausinės, triukšmą slopinančios sienos, pertvaros, sienelės, ramesnė vieta klasėje – toliau nuo durų, aktyviausių vaikų, nereikalavimas sėdėti salėje per renginius ir pan.

Ramybės kampelis klasėje, kur vaikas gali pailsėti ir nusiraminti, pabėgti nuo triukšmo.

Vizualinės perkrovos mažinimas ant klasės sienų. Ryškių šviesų mažinimas.

Aiški dienos dienotvarkė lentoje, išankstinis perspėjimas apie pamokų tvarkaraščio pakeitimus, pasiruošimas kontroliniams darbams, šventėms, išvykoms, veiklų nuoseklumas.

 Mokymosi proceso pritaikymas: trumpas pertraukėlės, leidimas pajudėti, nekritikavimas, sensorinės perkrovos pirmųjų požymių pastebėjimas  (pradeda muistytis, užsikemša ausis, pradeda pykti, atsisako dirbti, „atsijungia“)

 Svarbų vaidmenį galėtų atlikti tinkamai įrengti sensoriniai kambariai.

Tikslinga aptarti ir likusias tris pojūčių sistemas: vestibuliarinę (pusiausvyros),  propriocepcinę (kūno judėjimo) ir interocepcinę (kūno suvokimo)

 Mokykloje pastebime vaikus, kurie pamokose guli ant suolo, yra nerangūs, eidami, bėgdami vis už ko nors užkliūna, praranda pusiausvyrą, negali pastovėti ar šokinėti ant vienos kojos, vaiko judesiai nekoordinuoti, imdami vieną daiktą nuo suolo numeta kitus, tranko sau per žandikaulį ar kitas kūno vietas, per stipriai spaudžia rašiklį, pieštuką, intensyviai kramto pieštuką ar megztinio rankovę, neskiria, kuris daiktas šiltas, o kuris šaltas, nejaučia šalčio, nejaučia alkio, nejaučia, kada nori eiti į tualetą ir kt. Pastebėjus tokius vaikus juos reikėtų nukreipti pas specialistus: specialųjį pedagogą, ergoterapeutą.

Įtraukiuoju ugdymu kuriame mokyklą visiems vaikams. Kiekvienas vaikas turi jaustis priimtas, saugus ir suprastas, nepriklausomai nuo to, kaip jis mato, girdi, jaučia, mokosi ar reaguoja į aplinką.

Straipsnį parengė logopedė Dalia Gudienė